kutosas

×kutõsas (l. kutas, brus. кyтac) sm. (2) 1. žr. kutas 1: Silkų kuskelę su kutõsais apsigobusi Skd. Mano skaros visi kutõsai baigia nulakiot Ut. A nepasiutęs vaikas – beveik visus kutosus nu abrūso nutraukė Vvr. Gražumas tavo kutosėlių – visą darbą taiso! Sv. Kepurės galvoviršy kutõsas J. Kaip koks generolas kutõsais apsikabinėjęs Krkl. Pri kardo gražus pazalatytas kutõsas Lž. Kap važiuoja į vestuves, tai arkliu prie apinastrio prikabina kutõsą, kad būtų gražiau Mrc. 2. ppr. pl. [i]apibrizgusio, nuspurusio drabužio iširę siūlai: Nukarpyk kutosus, kai vilksies prastuoju paltu Jž. Iš to švarko vieni kutõsai beliko Kair. Apsikarpyk kutosus, kad nekabotų Vv.